31 metų vilnietė Monika išsėtinės sklerozės diagnozę išgirdo prIeš 4 metus. „Viskas prasidėjo nuo pėdų ir kojų tirpimo. Pradžioje tirpo tik padai, vėliau tirpimas pradėjo kilti į viršų ir kai pasiekė juosmenį, nusprendžiau, kad to negalima paaiškinti nuovargiu ar magnio trūkumu, kreipiausi į neurologus. Buvau paguldyta į ligoninę išsamiems tyrimams. Ten ir išgirdau diagnozės pavadinimą, bet nebuvau nieko apie tokią ligą girdėjusi, tad tik klausinėjau, o kas tai?“ – juokiasi prisiminusi Monika. – „Tau darys punkciją. Gerai, o kas tai? Tau išsėtinė sklerozė. O kokia tai liga? Tokia, štai patirtis ligoninėje“.
Monika – neįtikėtinai optimistiškas žmogus. Ji linksmai prisimena, kaip jai patiko ligoninės palata, kurioje buvo tik du žmonės ir virš lovos kabėjo kompiuteris, patiko maistas, malonūs ir paslaugūs gydytojai bei slaugytojai, kurie išmokė susileisti vaistus.
„Bijai, kai nežinai. O nežinosi, kol nepabandysi. pabandžiau ir supratau, kad pati vaistų susileisti negalėsiu, tad dabar kas kartą man vaistus suleidžia: vyras, mama, bendradarbiai. Darbe iš karto pasakiau, kad turiu tokią diagnozę. Nemačiau reikalo slėpti savo ligą ir daryti iš to paslapties. Man gyvenimas įdomus, tad įdomi ir mano liga. Aš vartoju leidžiamuosius vaistus, stengiuosi pažinti savo savijautą: negėriau vieną kartą nesteroidinių vaistų prieš susileidžiant vaistą ir žiūrėjau, po kiek laiko prasidės jų veikimas. Kitą kartą susileidau vaistus ir negėriau kitą dieną nesteroidinių – žiūrėjau, ar galiu ištverti pašalinius poveikius be papildomų medikamentų. Manau, svarbu aiškintis, kaip veikia vaistai, kaip jautiesi po jų susileidimo. Tokie „eksperimentai“ įneša daugiau aiškumo ir sklaido visas baimes“, – nedingsta šypsena nuo Monikos veido.
Finansų srityje dirbanti mergina yra baigusi kraštovaizdžio architektūrą ir svajoja dirbti gamtoje. Todėl jau metus laiko savanoriauja viename iš regioninių parkų, o prie namų turi darželį, kur augina daržoves. Monika sako, kad ji atrado geriausią meditacijos ir nusiraminimo būdą – savojo daržo priežiūrą.
„Kažkada gulėdama ligoninėje nubraukiau ašarą... Supratau, kad skaityti internete apie išsėtinę sklerozę – tas pats, kas skaityti vaisto anotaciją. Ten surašyta viskas, kas gali nutikti blogiausia, bet tai nereiškia, kad tau taip nutiks. Išsėtinės sklerozės diagnozė, matau, labiau gąsdina mano artimuosius, tad dažnai jų klausiu, kaip jie jaučiasi ir vis primenu, kad liga nesutrukdė nei vienai svajonei ar norui. Gyvenimas išgirdus diagnozę nepasikeitė“, – sako Monika. Išties, neseniai mergina dalyvavo Vilniuje vykusiame Moterų ralyje, prieš porą metų lipo į Tatrų kalnus.
Monika pamena, kaip vienam likimo draugui visus jo minėtus ligos minusus „išvertė“ į pliusus. „Viskas yra išsprendžiama. Pastebėjau, kad greit pakėlus galvą į viršų ji pradeda svaigti. Dabar tai žinau ir staigių judesių nedarau. Be to, kineziterapiniai užsiėmimai leido suprasti, jeigu sportuosiu, pasieksiu gerų rezultatų: nesvaigs galva, netirps pėdos, nekamuos kitokios problemos. Man labai patinka kineziterapiniai užsiėmimai ir baseinas“, – pasakoja Monika.
Mergina pripažįsta, kad diagnozė privertė padaryti vieną labai reikšmingą pokytį – peržiūrėti mitybos įpročius. „O jau kaip aš nesveikai maitinausi!“ – juokiasi Monika ir pasakoja, kaip atrodė jos dienos meniu: „pusryčiams plytelė šokolado, pietums kelios bandelės, dar koks nors šokoladukas, ledai, vakarienei vėl koks nors saldus kepinys. Mitybą pakeičiau į gerą pusę. Dabar atrandu tiek naujų skonių: sriubos, kotletai, koks nuostabus dalykas yra vaisiai, uogos! Ir saldu, ir skanu, ir sveika! pradėjusi sveikiau maitintis tapau lengvesnė, energingesnė. Šis pokytis atnešė gerą savijautą ir tiek naujų, neįtikėtinai skanių atradimų. Tai kam bijoti pokyčių?”