Apie mane

Gimiau 1981-ais metais, gyvenu Vilniuje, esu įgijęs vadybos išsilavinimą. 2012 m. buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Liga pakeitė gyvenimą, požiūrį į jį, perdėliojo vertybes.

Tačiau gyvenimas nesustojo net ir naudojant ramentus ar neįgaliojo vežimėlį. Šiandien pasitraukiau iš daugumos vykdytų veiklų, nes pajutau, kad dariau ne visiškai tai, kas atitiko mano prigimtį - liga atvedė į kitą – naują ir įdomų kelią.

Drąsiai galiu teigti, kad galima užsiimti bet kokiu verslu, išmanant pagrindinius vadybos principus, sutelkiant reikiamus žmones bei finansus - visa tai nesudėtinga, jei įrodai veiklos teikiamą naudą bei pelningumą. Dalyvavau įvairaus profilio versluose: odontologijos, biokuro, pramogų ir kt. Šiuo metu vis dar dirbu vienoje iš mano įmonių ir papildomai su užsidegimu pradedu šį socialinį projektą, kuriuo labai tikiu. Tikiu, kad šis projektas pakeis pačių neįgaliųjų požiūrį į save: sustiprins jų savarankiškumą bei pakels savivertę, o kartu puoselės aplinkinių atidumą ir toleranciją ligos paliestiems žmonėms.

Žodžio ‘neįgalus’ nereikia bijoti - mes galime visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir mūsų naudojamos pagalbinės priemonės bus nepastebimos.

Aplinkiniai pripažins mus kaip asmenybes!

Apie VšĮ “Kodas penki”

VšĮ “Kodas penki” - naujas požiūris į darbą su neįgaliaisiais!

Šiandien neįgalieji sulaukia visuomenės dėmesio. Jie įtraukiami į įvairius projektus, suteikiančius galimybę visuomenei suprasti, kad žmogus su negalia – toks pats, kaip ir visi – su jausmais, norais, troškimais. Rūpinamasi ir aplinkos pritaikymu neįgaliam žmogui, atskleidžiant problemas. Visa tai svarbu! Tik ar šito pakanka? Sutikite, kad viešojoje erdvėje vis dar retai sutinkamas neįgalus žmogus. Paradoksali situacija – apie neįgaliuosius girdima vis daugiau, tačiau realiame gyvenime jie tartum neegzistuoja. O priežastis, manau, labai paprasta. Didžioji dalis neįgaliųjų neturi darbo, gyvena tik iš neįgalumo pensijos. O tai tikras iššūkis! Sudėtinga patenkinti vien būtinuosius poreikius, kurie dažnu atveju netgi didesni nei sveiko žmogaus. Laisvalaikis, pramogos – jau laimės dalykas: gal artimieji tuo pasirūpina arba, jei esi iniciatyvus ir turi noro, yra galimybė nemokamai ar už simbolinę kainą dalyvauti neįgaliesiems skirtuose renginiuose. Bet ar taip išsprendžiama integravimosi į visuomenę problema? Beje, kaip manote, kokia situacija regionuose gyvenančių neįgaliųjų? Atsakymo, manau, net nereikia pateikti.

VšĮ “Kodas penki” tikslas pakeisti šią situaciją!

Norime padėti sudarydami galimybes neįgaliajam užsidirbti pačiam ir tokiu būdu naudotis ne tik nemokamomis paslaugomis, bet ir pačiam įsigyti trokštamas. Tai neabejotinai suteiktų laisvės ir taip apribotame gyvenime ir keltų savivertę, jog galiu pats.

Be abejo, kaip ir kiekvienas sveikas žmogus, taip ir neįgalusis turi išskirtinių gebėjimų. VšĮ “Kodo penki” tikslas ir bus bendravimo metu juos atrasti/ išsiaiškinti/ išryškinti ir organizuoti tikslinius mokymus, padėsiančius gebėjimus realizuoti, tobulinti. Šiais skaitmenizacijos laikais, sutelkus trūkstamas priemones bei resursus, tikrai galima pasiekti, kad turimi gebėjimai neštų naudą – kurtų pajamas ir teiktų pasitenkinimą.

Tai ir yra VšĮ “Kodas penki” neįgaliųjų integracijos į visuomenę vizija. Tad bendraukime – kiekvienas galime pakeisti situaciją! Tai padaryti kartu yra lengviau!

Registruokitės, rašykite ir kurkime. Keiskime savo kasdienybę kartu.

Norėdami prisidėti įgyvendinant VšĮ “Kodas penki” novatorišką viziją galite skirti paramą.

Išsėtinė sklerozė (IS)

Su šia liga gyvenu nuo 2012 metų. Galbūt nustebinsiu, tačiau nesidalinsiu, kaip ši liga man pasireiškė (-ia), koks gydymas taikytas (-omas) ir t.t. Per ligos „karjerą“ supratau, jog ši liga kiekvienam pasireiškia labai skirtingai, individualiai. Todėl, dalindamasis savo ligos patirtimi, išvengsiu kitų, sergančių ta pačia liga, klaidinimo. Leisiu sau tik pateikti keletą bendrų patarimų, pastebėjimų, kurie, tikiuosi, bus naudingi:

Siūlyčiau pasikliauti Jus gydančiu gydytoju neurologu, Lietuvoje dirba puikūs, savo darbą išmanantys specialistai. O, jeigu visgi kyla abejonių, pasitarkite su skirtingų gydymo įstaigų neurologais.
Labai svarbus fizinis aktyvumas, mankštos pagal galimybes, kurias prisitaikykite, derindami su kineziterapeutu. Pagelbsti masažuotojai, raumenų elektrostimuliacija.
Dėl vidinės stiprybės, geresnės nuotaikos rekomenduoju nevengti pabendrauti su psichologu-psichoterapeutu.
Patariu bendrauti kitais sergančiaisiais IS, bet neprisijaukinti jų asmeninės ligos patirties, kad nepradėtumėte bijoti to, kas net negresia Jums, nes, kaip ir minėjau, ši liga kiekvienam pasireiškia skirtingai.
Kadangi IS kol kas nepagydoma, tai netradicinės medicinos atstovai dažnai tiesiog perša mintį apie visišką išgydymą – taip trokštamą mūsų viltį! Patariu būti budriems, neprisidarykite sau žalos, kurios, pavėlavus, gali jau nebeištaisyti ir tradicinė medicina. Mano pozicija tokia: pirmiausia tradicinė medicina ir tikėjimas, kad įmanoma įveikti šią ligą – sustabdyti jos progresavimą – taikant individualų gydymą bei puoselėjant vidinę jėgą!

Stereotipai / mano supratimas

Neįgalus žmogus

Viešojoje erdvėje dažnai galima girdėti, kad neįgalieji atstumti, pamiršti. Su tuo nesutinku. Taip, neįgaliojo situacija tikrai nėra lengva, nes ne visur tam pritaikyta aplinka, tačiau Lietuva dar jauna valstybė. Bet pastebiu ir tai, kad aplinkiniai žmonės labai geranoriški ir linkę padėti. Esu tvirtai įsitikinęs: mums, neįgaliesiems, pirmiausiai patiems nereikėtų jaustis atstumtais, nevisaverčiais. Mes juk gyvename kartu su sveikaisiais ir esame visuomenės mažuma, tad negali viskas būti pagal mus. Jeigu kas nors sunkiau įveikiama, pasiekiama, reikia tiesiog paprašyti pagalbos. Neieškokime, kas yra ne taip,

Draugai

Vyrauja požiūris, kad tikrą draugą pažinsi ištikus bėdai. Nepritariu šiai pozicijai. Gyvename aktyviais laikais, kai viskas keičiasi, kiekvienas turime pakovoti už save. Beje, kiekvienas turime ne tik džiaugsmų, bet ir sunkumų. Todėl kai mums kažkas nutinka, nereikia manyti, kad tai ir kitų vienintelis / didžiausias rūpestis. Be to, jei kiekvieną kartą būsime paskendę savigraužoje, liūdesy, net ir atkakliausias, ištikimiausias draugas pavargs. Padirbėkime patys su savimi – išmokime vėl šypsotis. Dar reikėtų suprasti: jeigu turėjome draugą, su kuriuo keliaudavome tik į klubą linksmintis, tikėtina, kad mums praradus šią galimybę, draugystės ryšys susilpnės. Draugystė juk grindžiama ir bendrais interesais. Jei jų nebelieka ir neatsiranda bendrų naujų tikslų, draugystė praranda prasmę.

Atsiminkime, draugai nėra duotybė – juos įgyjame. Tad įsileiskime naujus žmones į savo gyvenimą. O tuos, kurie buvo ir liko, pasistenkime išsaugoti. Juk sakoma, kad mes – savo laimės kalviai. Pagalvokime, ką įdomaus ir vertingo galime pasiūlyti draugams mes patys.

Tikėjimas Dievu

Nevardysiu Testamento postulatų / tiesų, nemoralizuosiu apie nuodėmes, dorybes, o pasidalinsiu dar vienu atradimu, kuris man padėjo ir padeda: galbūt padės ir Jums.

Nuo ankstyvos vaikystės prieš miegą močiutės buvau mokomas kalbėti maldas, kurių didžioji dalis buvo prašymai. Šiandien požiūris pakitęs – tradicinę maldą papildė ir malda savais žodžiais. Joje reikšmingą vietą užima padėka už dieną, atskiras patirtis. Be to, maldą derinu su kvėpavimu, kuri atpalaiduoja kūną nuo įsitempimo. Dar pastebėsiu: gera jausti Dievą esant kartu kiekvieną akimirką. Tai padeda sutelkti kūną, kad jis paklustų norint kažką padaryti. Jutimas, kad esi ne vienas, padeda išlaikyti ramybę ir rasti išeitį iš įtemptos situacijos. Kreipiantis į Dievą lengviau daryti pasirinkimus, priimti sprendimus – tikint lengviau gyventi. Nekaltinkime Dievo dėl nelaimės, ištikusios mus, kad jis mus apleido, nes greičiausiai mes jį apleidome ir tik ištikus bėdai vėl prisiminėme. Turime suprasti, kad mūsų kūnas nėra amžinas. Priešingai – jis trapus, tad turime juo rūpintis, būti dėmesingi. Gali būti, kad organizmas iš anksto siuntė signalus, kuriuos mes tiesiog ignoravome, tad į esamą padėtį „atkeliavome“ patys. Be abejo, svarbus vaidmuo tenka ir genetikai – mūsų protėvių gyvenimo būdui. Todėl mylėkime save nepriklausomai nuo padėties, kurioje atsidūrėme ar dar atsidursime. Taip išreikšime meilę ir Dievui, ir šalia esantiems. Taip spinduliuosime gerą energiją ir žmonės norės su mumis bendrauti. Tai maksimaliai padės kovoti ir su liga.