Išsėtinės sklerozės diagnozę Kristina Vaišnorienė (44 M.) išgirdo prieš 18 metų. Tuomet jai buvo 23-eji metai. Ji džiaugiasi, kad jai ligą diagnozavo gan greitai, vos po mėnesio nuo pirmųjų ligos simptomų: akių neurito ir kūno tirpimo. Jai buvo paskirtas leidžiamas vaistas interferonas, tačiau praeitų metų pradžioje Kristina suprato, kad daugiau neturi jėgų švirkštis vaistų ir paprašė gydytojos pakeisti medikamentus į geriamas tabletes.

Diagnozė

„Kada man diagnozavo išsėtinę sklerozę ir gydytojų konsiliume išgirdau, kad reikia susitaikyti su tuo, kad galbūt jau nebeatsistosi (tuo metu sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje), mano pirmieji žodžiai buvo – taip nebus! Aš ėjau ir eisiu! Ir trečią dieną pakilau iš to vežimėlio. Gydytojas pamatęs mane einančia koridoriumi pasakė, kad optimizmas mane gydo”, - prisimena šypsodamąsi Kristina.

Ji vadina save laimingu paukščiu, nes per visą laiką turėjo visai nedaug atakų, paskirti vaistai gerai kontroliuoja ligos eigą ir jaučiamus simptomus. Tai leido jai net pradėti žiūrėti į ligą kaip į draugę. Nors prisipažįsta, kad pačioje pradžioje, vos išgirdus diagnozę buvo sunkus psichologiškai periodas. „Tada konsultavausi ir su psichologais. Aš tuo metu auginau dvi mažametes mergaites. Man tai buvo labai stiprus stimulas sveikti ir judėti į priekį. O psichologai manyje atrado tokį labai gyvybingą žvėrelį, kuris kabinasi į gyvenimą visom keturiom”, - vėl nusišypso Kristina.

Kėdainiuose gyvenanti moteris iki IS diagnozės jau buvo susidūrusi su sunkiomis ligomis. 1999 m. ji išgyveno onkologinį susirgimą, buvo operuota. „Gydytojos kabinete atsilaikiau stoiškai, kai ji kalbėjo apie naują diagnozę – išsėtinę sklerozė, kokia tai liga. Grįžusi namo užsidariau ir kurį laiką verkiau. Tada palūžau ir pati save prikėliau. Kar- tojau sau, kad privalau stotis ir eiti. Dabar žiūrint atgal, manau, kad nuskambėjus diagnozei, žmogui būtina šalia turėti psichologą, kad turėtų su kuo pasikalbėti, kad žmogus neįkristų į tokią duobę, iš kurios nesugebės išlipti”, - įsitikinusi kėdainietė.

Darbas

„Visada dirbau vyriausia apsaugos darbuotoja: apsauga žmonių, objektų, turtų. 11 metų dirbu su ginklu. Mano darbo specifika įdomi. Šiek tiek labiau vyriška profesija. Dabar stengiuosi daugiau dirbti objektuose, bet tenka privačiai važiuoti į renginius. Tokių darbų neskubu imti dėl ligos, nes žinau save – dažnai apima nuovargis. O renginiai naktimis vyksta. Stengiuosi nedirbti naktimis. Nors nuovargio epizodai būna ir dienos metu. Man nuovargis pasireiškia dažniau ramybės būsenoje, kada aš nieko neveikiu. Kai judu ir turiu tikslų, man tada nuovargio nėra”, - pasakoja Kristina.

Ji sako, kad nelaiko savęs neįgalia, nors aiškiai suvokia, kad kai būna ataka ar koks simptomas ilgiau laikosi, tuos dalykus ima matyti ir aplinkiniai. Jai liūdna dėl to, kad daliai žmonių tenka slėpti savo diagnozę, neįgalumą nuo darbdavio, bendradarbių. „Labai reikia viską planuoti, nes liga reikalauja visokių dalykų: važiuoti vaistus pasiimti, pasidaryti kraujo tyrimus, ligos paūmėjimai, reabilitacijos, gal ilgesnės atostogos arba daugiau nedarbingumo dienų. Mano atveju yra lengviau, nes aš turiu gerus santykius su darbdaviu. Aš iš anksto pasakau, kada man reikės laisvų dienų, labai viską planuoju ir jį iš anksto informuoju. Jis neklausė, kodėl man reikia tų laisvų dienų. O aš neskubėjau pasakoti apie savo ligą. Jis tik žinojo, kad turiu problemų su stuburu. Jeigu darbe reikėtų melstis, kad išleistų pas gydytoją, tai būtų didžiulė problema”, - sako K. Vaišnorienė.

Vaistai

Praeitų metų pavasarį Kristina pradėjo vartoti tabletes, tai buvo jos sprendimas keisti medikamentus. „Man tiko tie leidžiami vaistai, tačiau aš tiesiog pavargau nuo dūrių, pavargau nuo skausmo, nuo tos minties, kad šiandien man reikės susileisti vaistus. Septyniolika metų leidausi vaistus kas antrą dieną. Mane tas labai nuvargino. Gal dar nebūčiau prašiusi, bet feisbuke pasiskaičiau žmonių atsiliepimus apie vartojamus medikamentus. Tada aš supratau, kad galiu pakeisti vaistus ir nesikankinti. Tikriausiai, jau praeityje tie laikai, kai būdavo paskiriami vaistai ir tu negalėjai reikšti savo pageidavimų. Man ir dabar buvo pasakyta, kad jeigu netiks šie, keis į dar kažką kitą”, - sako Kristina.

Moteris dar pratinasi prie naujo vaisto pašalinių poveikių, kurių turi kiekvienas medikamentas. Ji pasiryžusi duoti naujam vaistui laiko, mažiausiai metus. „Svarbiausia, kad aš vaikštau ir mąstau, galų gale, nereikia badytis. Tabletę kiekvieną vakarą išgeriu”, - kalba moteris.

Atrodo, kad Kristina labai domisi savo liga, daug žino apie medikamentus, tačiau pati sako, kad neskiria jai labai daug dėmesio. Daug ką susižino iš kitų pacientų, kartais paskaito pacientų atsiliepimus internete, turi žinių iš to kiek pabendrauja su gydytojais. Ji sako, kad negyvena su mintimi, kad yra pacientė, kad serga.

Gyvenimo būdas

Kristina gyvena prie Kėdainių, turi nemažą namą, ūkį: vištų, daržus, gėlynus, katę. Abi jos dukros gyvena užsienyje, per šventes sugrįžta su anūkais. „Fizinio aktyvumo man užtenka, daug judėjimo prie namo, juk pečių reikia kūrenti, daržus prižiūrėti. Kiekvieną rytą atsikeliu ir darau kvėpavimo pratimus, karts nuo karto einu į baseiną. Po vienos atakos šiek tiek pakeičiau mitybą. Atsisakiau krakmolo, miltinių patiekalų, kiaulienos buvau atsisakiusi. Be fanatizmo žiūriu į mitybą. Mano mityboje nėra miltinių patiekalų, visai nedaug kiaulienos ir bulvių. Poveikį to pajutau gan greitai – energijos pliūpsnis. Jaučiu, kad mažiau valgau, bet turiu daugiau energijos. Valgau tris kartus per dieną tuo pačiu metu”, - apie gyvenimo būdo pokyčius pasakoja Kristina.

Ji sako, kad jos gerai savijautai užtenka tokių paprastų dalykų kaip saulė, šiek tiek sporto, šiek tiek atsipalaidavimo. „Stengiuosi kartą į metus važiuoti į reabilitaciją. Tai labai pagerina mano savijautą. Aš į reabilitaciją važiuoju dirbti, o ne pramogauti. 20 dienų su pilna programa – mankštinuosi, judu, lankau visas prcedūras. Ten ir fiziškai gerai padirbu, ir atsipalaiduoju. Dar atradau, kad man padeda pavasarinė saulė, šiluma. Stengiuosi sau tai leisti ir iš- vykti pavasarį kur nors į kelionę, į šiltus kraštus, parsivežti energijos. Ir tada pakankamai gerai jaučiuosi iki rudens. Ne kiekvienais metais pavyksta, bet rudenį dar važiuoju kur nors į šiltus kraštus. Po kelionių visuomet jaučiuosi žymiai stipresnė”, - šypsosi Kristina dalindamąsi savo geros savijautos atradimais.