Kadangi jau senokai draugauju su šia liga, tikiu, kad sportas / fizinis krūvis iš esmės lemia fizinę ir dvasinę būklę. Einant metams tai tapo vienu svarbiausių mano užsiėmimų. Esu laimingas, kad galiu kilnoti nelengvus svorius, - tai leidžia patikėti savo jėgomis, skatina teigiamas emocijas. Suprantama, susirgęs siekiau pozityvo kuo daugiau. Man ir dabar svarbu sau sakyti, kad viskas gerai - viskas kontroliuojama. Juk pažįstu save: tingėjimas man nesvetimas, todėl turiu kovoti su „vėliau“, „negaliu”. Motyvuoju save teigiamu rezultatu – fizinis krūvis buvimą daro gerokai lengvesnį ir emociškai malonų. Pravėręs sporto salės duris atradau naują save!
Viskas, ko man reikėjo atėjus į sporto salę, tai susipažinti su savo kūno galimybėmis. Klausiausi jo, stebėjau, kaip jis reaguoja į vienus ar kitus pratimus, kokiu intensyvumu galiu juos atlikti. Gal po mėnesio sulaukiau kūno atsako. Energijos pliūpsnis ir teigiamos emocijos iš esmės pakeitė mane - pradėjau gyventi, lyg išsėtinė sklerozė būtų kažkur šalia. Dabar ji man visiškai netrukdo užsiimti norima veikla, tik turiu įvertinti jos krūvį, t. y. klausyti kūno.
Taigi labai svarbu neskubėti ir tikslingai veikti, pvz., sportuoti. Svarbiausia mėgautis aktyvia veikla, tada ir galvoti apie kažką nemalonaus nelieka laiko. Tiesiog būtinas užsiėmimas, kuris skatina nesustoti ir motyvuoja judėti pirmyn!